Kasos vėžio žymuo (CA 19-9)

KASOS VĖŽIO ŽYMUO (CA 19-9)*

CA 19-9 (kasos vėžio žymuo) - tai angliavandenių antigenas, kuris naudojamas kaip pagrindinis kasos vėžio žymuo. Jis leidžia stebėti ligos progresavimą, vertinti gydymo efektyvumą ir aptikti ankstyvus pokyčius, galinčius rodyti naviko buvimą. Šis antigenas taip pat gali būti naudojamas kaip antrinis rodiklis tulžies pūslės, storosios žarnos, skrandžio vėžio ir metastazių kepenyse diagnostikai, dažnai derinant su karcinoembrioniniu antigenu (CEA).

CA 19-9 koncentracija kraujyje gali padidėti ne tik sergant piktybinėmis ligomis, bet ir esant gerybinėms būklėms, tokioms kaip ūminis ir lėtinis aktyvusis hepatitas, tulžies pūslės ir latakų ligos, pankreatitas ar reumatas. Be to, šio antigeno kiekis dažnai būna padidėjęs pacientams, turintiems uždegiminių procesų ar kepenų funkcijos sutrikimų.

Šio vėžio žymens klinikinis jautrumas kasos vėžiui siekia 70–80 %. Vyresniems nei 45 metų pacientams, kurie skundžiasi neaiškiais simptomais, tokiais kaip ilgalaikis skausmas ar diskomfortas viršutinėje pilvo dalyje, ir kai nėra nustatoma akivaizdžių patologijų, rekomenduojama atlikti CA 19-9 tyrimą. Šis žymuo gali padėti identifikuoti kasos navikus anksčiau nei jie matomi vaizdiniais tyrimais.

Tačiau svarbu pažymėti, kad CA 19-9 ne visada tiksliai atspindi naviko buvimą. Kai kuriais atvejais antigeno koncentracija gali išlikti normali net ir esant navikui, o kitais – ji gali būti pakilusi nepaisant piktybinio proceso nebuvimo. Dėl šios priežasties CA 19-9 tyrimas turėtų būti derinamas su kitais laboratoriniais ir vaizdiniais diagnostikos metodais, tokiais kaip kompiuterinė tomografija (KT) ar magnetinio rezonanso tyrimai (MRT).

Nors CA 19-9 nėra specifinis vien tik kasos vėžiui, jo koncentracijos pokyčiai gali būti vertinami kaip svarbus ligos progresavimo ar atkryčio žymuo. Gydymo metu šio antigeno lygio stebėjimas padeda įvertinti terapijos efektyvumą, o jo padidėjimas gali signalizuoti apie ligos atsinaujinimą.

CA 19-9 tyrimas yra svarbus ir naudingas įrankis onkologinėje praktikoje, tačiau jis neturėtų būti naudojamas kaip vienintelis diagnostinis kriterijus. Derinant šį laboratorinį žymenį su kitais diagnostikos metodais, galima pasiekti didesnį tikslumą ir efektyviau valdyti ligą.