Gliukozės tyrimai
Gliukozės ir gliukozės toleravimo mėginio tyrimai yra svarbūs nustatant asmenis, kurie serga cukriniu diabetu (CD), turi gliukozės toleravimo sutrikimą (GTS) arba sutrikusią glikemiją nevalgius (SGN). GTS ir SGN yra būklės, kurios ilgainiui gali progresuoti į cukrinį diabetą. 2020 m. duomenimis Lietuvoje CD sirgo 1 iš 18 gyventojų.
Neatidėliokite rūpesčio savo sveikata.
Registruokitės tyrimams:
Registracija
Gliukozės reikšmė organizmui
Gliukozė – pagrindinis organizmo energijos šaltinis ir svarbiausias angliavandenis, į kurį virškinimo metu suskaidomi visi kiti angliavandeniai. Suaugusio žmogaus smegenys per dieną sunaudoja apie 120 g gliukozės.
Gliukozės atsargos kaupiamos kepenyse glikogeno pavidalu. Nepavalgius, glikogeno atsargos išsenka per 12–20 valandų. Gliukozės patekimą į ląsteles skatina insulinas – kasos išskiriamas hormonas. Be insulino daugumos audinių ląstelės negali įsisavinti gliukozės. Gliukozės kiekį kraujyje taip pat reguliuoja hormonai – adrenalinas, augimo hormonas ir gliukokortikoidai, kurie didina gliukozės koncentraciją.
Gliukozės sutrikimai
Hiperglikemija – gliukozės koncentracijos kraujyje padidėjimas. Hiperglikemija yra svarbiausias cukrinio diabeto požymis, tačiau ji taip pat gali būti susijusi su Kušingo sindromu, nutukimu, akromegalija ar laikinais veiksniais, tokiais kaip emocinis stresas, fizinė įtampa, šokas, ūminės ligos ar organų funkcijų sutrikimai (pvz., kasos uždegimas, lėtinės kepenų ligos, ūminis miokardo infarktas).
Hipoglikemija – gliukozės koncentracijos kraujyje sumažėjimas. Hipoglikemija nustatoma, kai gliukozės kiekis sumažėja iki 2,5 mmol/l ar mažiau. Tai ne liga, o simptomas, susijęs su tam tikromis patologinėmis būklėmis. Sumažėjus gliukozės koncentracijai iki 1,39 mmol/l, gali įvykti kvėpavimo centro paralyžius. Pagrindinės hipoglikemijos priežastys diabetikams – per didelės insulino dozės, badas, fizinė įtampa ar per didelis alkoholio vartojimas. Kitais atvejais hipoglikemiją gali sukelti navikai (pvz., insulinoma, kiti hormoniniai navikai), hormoninis hipofizės ar antinkščių nepakankamumas, badavimas, kepenų pažeidimai ar vaistų poveikis.
Gliukozės tyrimai
Vienkartinis gliukozės tyrimas:
Atliekamas ryte, po nakties nevalgius, iš kraujo plazmos arba serumo. Šis tyrimas padeda diagnozuoti cukrinį diabetą, GTS ar SGN. Jei vienkartinio gliukozės tyrimo rezultatai nėra aiškūs arba gliukozės koncentracija yra „pilkojoje zonoje“, galutinei diagnozei patvirtinti rekomenduojamas gliukozės tolerancijos tyrimas (GTM). Tyrimas taip pat svarbus nėštumo metu, kai siekiama nustatyti gestacinį diabetą.
Gliukozės tolerancijos tyrimas (GTM):
Tai išsamesnis tyrimas, kurio metu vertinama organizmo reakcija į gliukozės krūvį. Atliekami šie žingsniai:
Gliukozės tyrimas nevalgius.
Išgeriamas 75 g gliukozės tirpalas.
Gliukozės tyrimai po 2 valandų (nėščiosioms gliukozės koncentracija vertinama po 1 ir 2 valandų).
Šis tyrimas būtinas, jei vienkartinio gliukozės tyrimo metu gauti rezultatai reikalauja papildomo patvirtinimo. Nėščiosioms GTM atliekamas 24–28 savaitę, jei pirmo trimestro metu diabetas nebuvo diagnozuotas.
Glikozilinto hemoglobino (HbA1c) tyrimas:
Atliekamas nevalgius. Glikozilintas hemoglobinas tai hemoglobino glikozilinta forma. Gliukozė negrįžtamu ryšiu jungiasi prie hemoglobino (Hb) ir lieka prisitvirtinusi prie baltymo visą jo gyvavimo laikotarpį. Hemoglobino glikolizacijos laipsnis priklauso nuo gliukozės koncentracijos ir nuo kontakto tarp gliukozės ir hemoglobino trukmės. Glikuotas hemoglobinas rodo vidutinę kraujo gliukozės koncentraciją per paskutines 4–8 savaites (Hb gyvavimo puslaikis).
Pakilus gliukozei (hiperglikemija), per eritrocitų gyvavimo laiką (120 dienų) glikozilinto hemoglobino koncentracija didėja. Sergantiems CD šį tyrimą rekomenduojama atlikti bent 4 kartus per metus.
Pakilus HbA1c reikšmėms, didėja diabetinių komplikacijų rizika.