Kepenų fermentų tyrimai

Neatidėliokite rūpesčio savo sveikata. Laiku diagnozuoti kepenų fermentų pakitimai gali lemti geresnę jūsų gyvenimo kokybę.

Registracija

Alaninaminotransferazė (ALT)

Katalizuoja amino grupės pernešimą nuo aminorūgšties L-alanino. ALT daugiausia randama kepenyse, mažiau inkstuose, širdies ir griaučių raumenyse. ALT yra ląstelės citoplazmoje, todėl pažeidus ląstelę (pvz., kepenų ląstelę hepatocitą), šis fermentas greitai patenka į tarpląstelinę erdvę ir jo aktyvumas kraujo plazmoje padidėja.

ALT – vienas jautriausių kepenų pažeidimo rodiklių, nes šio fermento aktyvumo padidėjimas kraujyje dažniausiai rodo hepatocitų pažeidimą. Jis padeda nustatyti hepatitą ankstyvoje ligos stadijoje; slaptas ir begeltes ligos formasALT aktyvumas gali būti padidėjęs pačioje ligos pradžioje, kai kiti rodikliai, kaip bilirubinas ir AST, dar išlieka normoje. Esant ūminiam hepatitui, šio fermento aktyvumas padidėja 20 ir daugiau kartų – maksimumą pasiekia 6–10-ąją, normalizuojasi 15–20-ąją ligos dieną. Jei ALT išlieka padidėjęs 80–90 dienų, ūminis hepatitas greičiausiai tampa lėtiniu.

Fermento aktyvumas gali nežymiai padidėti dėl įvairių būklių, tokių kaip griaučių raumenų traumos (pvz., po operacijos), komplikuotas miokardo infarktas, kepenų cirozė, alkoholinio kepenų suriebėjimo, kepenų auglių, infekcinės mononukleozės ir pankreatito (kasos uždegimo).

Aspartataminotransferazė (AST)

AST (aspartataminotransferazė) katalizuoja amino grupės pernešimą nuo aminorūgšties L-asparto. AST didžiausia koncentracija randama širdies ir griaučių raumenyse, šiek tiek mažesnė kepenyse, inkstuose. Apie 30 % AST randama ląstelės citoplazmoje, o apie 70 % – mitochondrijose. Todėl tik esant didesniam ląstelės pažeidimui fermentas per ląstelės membraną patenka į tarpląstelinę erdvę. Taigi, AST aktyvumas padidėja vėliau, negu ALT. Padidėjęs AST aktyvumas rodo sunkesnį hepatocitų pažeidimą ir dažniausiai nustatomas patologinio proceso viršūnėje. Sveikstant AST normalizuojasi vėliau nei ALT, o kai procesas pereina į lėtinį etapą, AST aktyvumas gali išlikti padidėjęs ilgą laiką. Esant vaistų ir toksinių medžiagų sukeltam kepenų pažeidimui, alkoholiniam hepatitui, mechaninei geltai ir kepenų cirozei, paprastai AST aktyvumas yra didesnis nei ALT.

Virusinio ir lėtinio hepatito atveju dažniausiai ALT aktyvumas būna didesnis už AST. Jei AST didesnis negu ALT, gali būti įtarimas dėl blogesnės ligos prognozės.

Nors AST padidėjimas dažniausiai susijęs su kepenų patologija, jo aktyvumas kraujo plazmoje taip pat gali padidėti dėl sunkaus fizinio darbo, miokardo infarkto (kur AST > ALT), širdies ar griaučių raumenų uždegimo, sunkių nudegimų ir karščio smūgio (kur aktyvumas padidėja apie 20 kartų).

AST/ALT santykio tyrimas dažnai naudojamas kepenų funkcijai vertinti ir padeda nustatyti specifinius kepenų pažeidimus.

Laktatdehidrogenazė (LDH)

Laktatdehidrogenazė (LDH) – fermentas, randamas beveik visuose organuose ir audiniuose. Kai ląstelės pažeidžiamos arba sunaikinamos, LDH išsiskiria į kraują. Bendro LDH tyrimas nėra specifinis konkrečiai ligai ar būklei nustatyti, tačiau jis naudojamas kaip atrankinis testas, leidžiantis įvertinti galimą audinių pažeidimą ar uždegimą.

Vertinant LDH reikšmę kepenų ląstelių pažeidimui (citolizės sindromui) diagnozuoti, fermentai pagal diagnostinę svarbą rikiuojasi taip: ALT > AST > LDH. Laboratoriniai indeksai yra itin svarbūs įvairių ligų diagnostikai, nes jie padeda atmesti arba patvirtinti ligos hipotezę. Kepenų ligų diagnostikai vienas pagrindinių indeksų yra De Ritis indeksas (AST/ALT).

Padidėjęs De Ritis indeksas gali būti susijęs su:

• ryškiu hepatocitų pažeidimu;

• sveikimo laikotarpiu, kai ALT reikšmės greičiau normalizuojasi nei AST.

Be to, aukštesnė AST/ALT reikšmė gali būti būdinga miokardo infarktui, tačiau diagnozuojant šią būklę būtina surinkti išsamią anamnezę ir atsižvelgti į kitus klinikinius simptomus.

Šarminė fosfatazė (ALP)

Esant kepenų ligoms, kai atsiranda kliūtis, trukdanti tulžiai nutekėti į virškinimo traktą, tulžis pradeda tekėti priešinga kryptimi ir per hepatocito (kepenų ląstelės) membraną patenka į kraują. Kartu su tulžimi į kraują patenka ekskreciniai fermentai, kurie paprastai turi pasiekti virškinimo traktą. Pagrindiniai ekskreciniai fermentai yra šarminė fosfatazė (ŠF) ir γ-gliutamiltransferazė (GGT).

Šarminė fosfatazė (ŠF, ALP) yra fermentas, kuris hidrolizuoja įvairius eterius, susijusius su fosforo rūgštimi, pvz., nukleotidus. ŠF gaminamas kepenyse, kauluose, žarnyne, inkstuose, gimdoje ir plaučiuose. Jo optimalus veikimo pH yra 10,0. Pagrindiniai ŠF izofermentai yra kepenų (45–55 %) ir kaulų (43–53 %), tačiau kraujo serume dažniausiai matuojamas bendras ŠF aktyvumas.

Šis fermento kiekis gali padidėti augantiems vaikams (4–17 metų) dėl kaulų izofermento kiekio padidėjimo, po 66 metų dėl kepenų izofermento aktyvumo suaktyvėjimo arba nėštumo metu dėl placentos izofermento padidėjimo.

Šarminės fosfatazės aktyvumo padidėjimas dažnai pasitaiko, kai pažeidžiami audiniai, gaminantys šį fermentą, arba kai suaktyvėja kaulinio audinio apykaita, pavyzdžiui, gyjant lūžiams. Pagrindinės sąlygos, kai ŠF aktyvumas gali padidėti, yra tulžies latako obstrukcija (pvz., akmenligė, kasos galvutės navikas, cistos, kepenų pūlinys), kepenų audinio architektūros pažeidimas (pvz., tulžies takų uždegimai, cirozė, kepenų metastazės, pirminis kepenų vėžys) arba kaulų patologijos (pvz., vėžio metastazės, kaulų sarkoma, mieloma, osteoporozė).

Taip pat ŠF gali padidėti dėl žarnyno bakterinių infekcijų, opinio žarnų uždegimo, inkstų rachito, citomegalovirusinės infekcijos ar infekcinės mononukleozės. Virškinimo procesas taip pat gali padidinti ŠF kiekį kraujyje, todėl šį tyrimą rekomenduojama atlikti nevalgius.

Šarminės fosfatazės aktyvumo sumažėjimas gali būti susijęs su vitamino C trūkumu, ryškia anemija, radioaktyvių medžiagų kaupimu kauluose, fosforo trūkumu, skydliaukės funkcijos sutrikimais arba trūkstančiais vitaminais B12, cinko ar magnio.

γ-Gliutamiltransferazė (GGT)

γ-Gliutamiltransferazė (GGT) katalizuoja γ-gliutamilo grupės pernešimą pro ląstelių membraną. Fermentas yra aktyvus beveik visuose organuose, turinčiuose sekrecinį ar absorbcinį aktyvumą, tačiau ypač inkstuose. GGT koncentracija kraujyje padidėja tik tuomet, kai yra kepenų, tulžies takų ar kasos patologijų. Fermentas šalinamas į tulžį, kur jo aktyvumas yra apie 10 kartų didesnis nei kraujyje. GGT yra vienas jautriausių rodiklių, leidžiančių diagnozuoti tulžies takų patologijas. Jo kiekis pradeda didėti anksčiau nei šarminės fosfatazės (ŠF) aktyvumas. Jei GGT yra padidėjęs, o ŠF kiekis išlieka normalus, tai gali rodyti cholestazės sindromą (ŠF padidėjimas gali atsirasti vėliau). Jei ŠF aktyvumas didėja, o GGT išlieka normalus, patologijos dažniausiai būna susijusios su kaulų sistema.

GGT yra jautrus cholestazinio kepenų sindromo, alkoholinio ir toksinio kepenų pažeidimo, taip pat metastazių kepenyse rodiklis, kurio padidėjimas dažnai pasireiškia ankstyvose ligos stadijose. GGT aktyvumas padidėja 90 % pacientų, sergančių kepenų ligomis.

Be kepenų patologijų, GGT aktyvumas gali padidėti sergant infekcine mononukleoze, miokardo infarktu, inkstų funkcijos nepakankamumu ir lėtine obstrukcine plaučių liga. Šis tyrimas gali būti naudojamas įvertinant vyrų alkoholizmo riziką ir stebint alkoholizmo gydymo efektyvumą.

Fermentai – tai baltyminiai katalizatoriai, kurie paspartina organizme vykstančias chemines reakcijas. Fermentai gaminami ląstelėse, tačiau jų veikimas neapsiriboja vien ląstelėmis: vykstant fiziologiniams procesams arba kaip ligų pasekmei, jie patenka į organizmo skysčius (kraują, šlapimą, virškinimo sultis ir kt.). Kiekvienas organas gamina jam būdingus fermentus, todėl medicinoje jie dažnai naudojami kaip patologijų rodikliai, padedantys nustatyti įvairių organų būklę ir tarpusavio ryšį.

Kepenys yra svarbiausias organizmo metabolizmo centras, atliekantis daugelį gyvybiškai svarbių funkcijų. Apie kepenų būklę galime spręsti pagal kraujo serumo biocheminius tyrimus (ALT, AST, šarminė fosfatazė, GGT, bilirubinas). Kepenų rodikliai gali rodyti skirtingus sutrikimus, ir ne visuomet visi rodikliai yra pakitę vienu metu. Kai kurie fermentai yra labiau specifiški konkrečiam organui ar audiniui, kiti – mažiau, nes juos gamina keli organai ir audiniai. Todėl diagnostinėje praktikoje svarbu atlikti kelių fermentų tyrimus, kad būtų galima tiksliau įvertinti kepenų ir kitų organų būklę.

Bilirubinas

Bilirubinas yra hemo irimo produktas, kurio žmogaus organizme kasdien pasigamina apie 250–300 mg. Didžioji bilirubino dalis (70–85 %) susidaro yrant hemoglobinui, o likusi dalis – yrant kitiems hemo turintiems junginiams arba nesubrendusiems eritrocitams kaulų čiulpuose. Bilirubinas organizme egzistuoja dviejomis pagrindinėmis formomis: nekonjuguotu (netiesioginiu) ir konjuguotu (tiesioginiu).

Nekonjuguotas bilirubinas yra netirpus vandenyje, neurotoksiškas ir kraujyje cirkuliuoja prisijungęs prie albumino. Ši forma kepenų ląstelėse (hepatocituose) yra atskiriama nuo albumino ir konjuguojama su gliukurono rūgštimis, virstant tirpiu ir vandenyje lengvai išskiriamu konjuguotu bilirubinu. Konjuguotas bilirubinas per tulžies latakus patenka į žarnyną, kur virsta sterkobilinogenu, suteikiančiu išmatoms rudą spalvą.

Kraujyje bendro ir konjuguoto, nekonjuguoto bilirubino koncentracija neturėtų viršyti rekomenduojamų pamatinių biologinių verčių. Šlapime nei bilirubino, nei urobilinogeno neturėtų būti. Bilirubino tyrimai yra svarbūs diagnozuojant įvairias patologijas. Jei bendro bilirubino koncentracija kraujyje viršija 34,2 μmol/l, oda ir gleivinės įgauna gelsvą atspalvį, būdingą geltai. Bilirubino koncentracijos padidėjimą gali lemti skirtingi veiksniai:

Nekonjuguoto bilirubino padidėjimas:

• Fiziologinė naujagimių gelta – dėl nebrandžios kepenų fermentų sistemos.

• Suintensyvėjusi eritrocitų hemolizė (pvz., hemolizinė anemija).

• Paveldimos ligos, tokios kaip Kriglerio-Nadžaro ar Žilbero sindromai, kurios susijusios su sutrikusia bilirubino konjugacija kepenyse.

Konjuguoto bilirubino padidėjimas:

• Kepenų pažeidimai (pvz., virusiniai hepatitai, kepenų cirozė, infekcinės ligos).

• Mechaninės tulžies takų obstrukcijos (pvz., tulžies akmenys, kasos galvos vėžys).

• Retos paveldimos ligos, tokios kaip Dabino-Džonsono ar Rotoro sindromai, susijusios su bilirubino ekskrecijos sutrikimais.

Patologijų atvejais šlapime gali atsirasti bilirubino ir urobilinogeno, kurie normaliai neturėtų būti aptinkami. Esant sunkiam kepenų pažeidimui, išmatose gali nebūti sterkobilinogeno (jos tampa šviesios), o kraujyje bei šlapime padidėja konjuguoto bilirubino koncentracija.

Bilirubino tyrimas yra vienas ankstyviausių ir jautriausių kepenų pažeidimo rodiklių. Šis tyrimas ypač svarbus diagnozuojant naujagimių geltą, hemolizines būkles, kepenų ligas ir tulžies takų obstrukcijas. Laiku atliktas bendro ir tiesioginio bilirubino tyrimas leidžia nustatyti kepenų pažeidimus dar prieš pasireiškiant geltonumui.

Neatidėliokite rūpesčio savo sveikata.
Registruokitės tyrimams:

Registracija