Insulino tyrimai
Insulinas – tai nedidelis peptidas, gaminamas kasos Langerhanso salelių β ląstelėse. Jo pradinė forma – proinsulinas – kasos ląstelėse suskyla į aktyvų insuliną ir C-peptidą. Insulino sekrecija priklauso nuo gliukozės koncentracijos kraujyje: didėjant gliukozės kiekiui, insulino sekrecija intensyvėja, o jai mažėjant – slopinama.
Insulino sekreciją taip pat skatina Ca²⁺ jonai, su maistu gauti baltymai, žmogaus augimo hormonas (somatotropinas) bei tam tikri hormoniniai signalai, susiję su virškinimu. Pagrindinė insulino funkcija – gliukozės koncentracijos mažinimas kraujyje, reguliuojant jos patekimą į organizmo ląsteles.
Gliukozės patekimas į daugumą ląstelių – išskyrus smegenų, eritrocitų ir kai kurias kepenų ląsteles – yra priklausomas nuo insulino. Šiose išimtinėse ląstelėse gliukozės transportas vyksta nepriklausomai nuo insulino, užtikrinant svarbiausių organų energijos poreikius. Insulinas ne tik reguliuoja gliukozės patekimą į ląsteles, bet ir stimuliuoja gliukozės panaudojimą energijos gamybai bei saugojimą glikogeno pavidalu. Jis taip pat skatina baltymų, RNR ir DNR sintezę, bei netiesiogiai riebalų gamybą iš angliavandenių.
Hiperinsulinizmas (padidėjęs insulino kiekis) dažniausiai atsiranda dėl β ląstelių naviko – insulinomos. Ilgai išliekant padidėjusiam insulino lygiui ir mažai gliukozės koncentracijai kraujyje, gali pasireikšti nervų sistemos pažeidimo simptomai, tokie kaip galvos svaigimas, traukuliai ar sąmonės praradimas. Kitos hiperinsulinizmo priežastys yra nėštumas, kepenų ligos (nes insulinas skaidomas kepenyse), akromegalija, nutukimas ir II tipo cukrinio diabeto pradžia.
Normaliomis sąlygomis insulino kiekis organizme nuolat kinta – pavalgius jis padidėja, o badaujant sumažėja. Ši dinamika leidžia palaikyti stabilų gliukozės lygį kraujyje ir užtikrina normalų organizmo funkcionavimą.
Insulino stoka gali išsivystyti dėl nepakankamos jo sintezės arba pagreitėjusio skaidymo. Mažėjant insulino koncentracijai kraujyje, didėja gliukozės kiekis, o tai lemia I tipo cukrinio diabeto klinikinius simptomus, tokius kaip nuolatinis troškulys, padidėjęs šlapinimasis, svorio mažėjimas ir nuovargis. Negydoma insulino stoka gali sukelti rimtų komplikacijų, įskaitant ketoacidozę ar net gyvybei pavojingas būkles.
Insulinas yra ne tik svarbiausias hormonas reguliuojant gliukozės apykaitą, bet ir esminis veiksnys, užtikrinantis visų ląstelių energijos poreikių patenkinimą bei metabolinės pusiausvyros išlaikymą. Jo veiklos sutrikimai gali turėti plačių pasekmių visam organizmui, todėl insulino tyrimai yra svarbūs diagnozuojant ir gydant cukrinį diabetą bei kitas metabolines ligas.
HOMA (angl. Homeostatic Model Assessment) indeksas – tai rodiklis, naudojamas insulino rezistencijai ir β ląstelių funkcijai vertinti. Jis apskaičiuojamas remiantis nevalgius nustatytais insulino ir gliukozės kiekiais kraujyje. HOMA-IR indeksas naudojamas insulino rezistencijai įvertinti. Padidėjęs HOMA-IR rodo sumažėjusį ląstelių jautrumą insulinui ir gali būti susijęs su metaboliniu sindromu, II tipo cukriniu diabetu ar nutukimu. HOMA indeksų vertinimas padeda gydytojams stebėti pacientų būklę, nustatyti ankstyvuosius metabolinius sutrikimus ir efektyviau valdyti cukrinio diabeto riziką. Reguliariai atliekant šiuos tyrimus, galima anksti imtis prevencinių priemonių ir užkirsti kelią komplikacijoms.