Mikroelementų tyrimai
Magnis
Magnis (Mg) yra vienas svarbiausių ląstelės katijonų po kalio – ląstelėje yra apie 10 kartų daugiau Mg nei už jos ribų. Mg aktyvuoja daugiau nei 300 fermentų – daugeliui gyvybiškai svarbių fermentų būtinas tam tikras magnio kiekis.
Hipermagnezemija (per didelis Mg kiekis)
Hipermagnezemija pasitaiko retai ir dažniausiai būna esant inkstų nepakankamumui. Ji sustiprina hiperkalemijos poveikį širdžiai, sukelia širdies laidžiosios sistemos sutrikimus, nervinio impulso perdavimo sulėtėjimą, skausmo ir temperatūros jutimų susilpnėjimą.
Hipomagnezemija (Mg stoka)
Hipomagnezemija pasitaiko daug dažniau, ypač reanimacijos skyriuose gydomiems pacientams. Sveikam organizmui Mg trūkumas yra reta būklė. Hipomagnezemija išsivysto nepakankamai gaunant Mg su maistu, sutrinkus jo absorbcijai žarnyne, esant vėmimui ar viduriavimui, taip pat ilgai vartojant diuretikus, citotoksinius ar imunosupresinius vaistus.
Esant Mg trūkumui, sutrinka nervų ir raumenų funkcija, pasireiškianti padidėjusiu dirglumu, drebuliais, traukuliais, raumenų silpnumu. Esant sunkiai Mg stokai, gali atsirasti kliedėjimas ir traukuliai. Mg trūkumas gali komplikuoti virškinamojo trakto ligas, būti pavojingas po chirurginių intervencijų, taip pat sergant cukriniu diabetu ar vartojant diuretikus.
Laboratorinis magnio koncentracijos serume tyrimas ne visada tiksliai atspindi organizmo Mg atsargas, nes apie 99 % organizmo Mg yra ląstelėse. Tik apie 1 % Mg yra kraujyje. Apie 30 % su maistu patekusio magnio absorbuojama iš virškinamojo trakto: iš šio kiekio 55–60 % pasiskirsto kauluose, likusi dalis – minkštuose audiniuose, ypač griaučių raumenyse. Maždaug trečdalis cirkuliuojančio Mg kraujyje yra surištas su serumo baltymais, o kita dalis yra laisvieji magnio jonai. Didžioji dalis magnio pasišalina su šlapimu.
Esant normaliam Mg kiekiui serume, ląstelėse vis tiek gali būti jo stoka. Mg tyrimas yra labai svarbus diagnozuojant širdies ir kraujagyslių ligas, ypač kai yra širdies aritmijų ar elektrokardiogramos pokyčių. Šie simptomai gali būti susiję su Mg trūkumu, kuris dažnai pasireiškia kartu su kalcio (Ca) ir kalio (K) trūkumu.
Fosforas, PHOS
88 % organizme esančio fosforo yra sukaupta kauluose, kur jis sudaro kalcio fosfato ir apatito junginius. Likusi dalis pasiskirsto audiniuose ir tarpląsteliniame skystyje. Fosforas yra svarbi biocheminių procesų dalis – jis įeina į nukleotidų, fosfolipidų ir ATF (adenozino trifosfato) sudėtį. Kraujyje fosforas aptinkamas neorganinių fosfatų pavidalu, taip pat organiniuose junginiuose esančioje fosforo rūgštyje. Fosforo koncentracija organizme priklauso nuo rezorbcijos žarnyne, apykaitos kauluose ir išsiskyrimo per inkstus. Fosfatų kiekis glaudžiai susijęs su kalcio kiekiu, jų santykis organizme yra apytiksliai 6:10. Fosforo kiekio padidėjimas paprastai lemia kalcio kiekio sumažėjimą, o šį procesą reguliuoja parathormonas (PTH) ir vitaminas D.
Fosforo kiekio padidėjimą kraujyje gali sukelti:
vitamino D perdozavimas,
inkstų nepakankamumas,
audinių griuvimas (pvz., sunkių traumų ar ligų atveju).
Fosforo kiekio sumažėjimą kraujyje gali lemti:
vitaminų D ir K trūkumas,
augimo hormono stoka,
kalcio perteklius,
nepakankama mityba,
kvėpavimo takų infekcijos.
Fosforo kiekis taip pat mažėja menstruacijų metu, vakare, žiemą ir valgant. Didelis fosfatų kiekis karvės piene gali sulėtinti kalcio absorbciją žarnyne.
Kalcis, jonizuotas kalcis, Ca/Ca++
Kalcis (Ca) yra būtinas organizmo gyvybinėms funkcijoms palaikyti. Kasdien į organizmą patenka apie 400 mg kalcio, kurio pagrindiniai šaltiniai yra pienas ir jo produktai, mineralinis vanduo, riešutai, saulėgrąžos, brokoliai, grūdai, jautiena ir sardinės. Daugiausia kalcio turi fermentinis sūris. Žmogaus organizme yra 1–1,5 kg kalcio, iš kurių 99 % yra sukaupta kauluose, sudarant hidroksiapatito kristalus – pagrindinį griaučių mineralinį komponentą. Tačiau fiziologiškai svarbesnis yra kraujyje esantis kalcis, kuris būna trijų formų:
Laisvasis arba jonizuotas kalcis (Ca++) sudaro 50 % viso kalcio kiekio ir yra fiziologiškai aktyvi forma;
Apie 5 % kalcio jungiasi su anijonais, tokiais kaip fosfatai ar citratai;
Apie 45 % kalcio jungiasi su plazmos baltymais, dažniausiai su albuminu.
Kalcio apykaitą reguliuoja hormonai, įskaitant parathormoną (PTH), kalcitoniną ir aktyvią vitamino D formą – kalcitriolį. Šių hormonų sąveika palaiko pastovią kalcio koncentraciją kraujyje.
Atliekant kalcio tyrimus, matuojamas bendrasis kalcio kiekis (sujungtasis ir laisvasis). Kadangi dauguma kalcio yra susijungęs su albuminu, jo koncentracijos svyravimai gali keisti bendrojo kalcio rezultatus. Esant padidėjusiai bendro kalcio koncentracijai, būtina matuoti jonizuoto kalcio koncentraciją, nes pastoviai jonizuotą frakciją palaiko PTH. Jei jonizuoto kalcio kiekis yra normalus, hiperkalcemijos nėra.
Tikrąją hiperkalcemiją dažniausiai sukelia:
Hiperparatirozė (padidėjusi PTH sekrecija);
Piktybiniai navikai;
Rečiau hiperkalcemija pasitaiko dėl vitamino D perdozavimo, kalcio preparatų vartojimo, tiazidų grupės diuretikų poveikio, inkstų ligos ar skydliaukės hiperfunkcijos.
Hiperkalcemijos simptomai: padidėjęs dirglumas, letargija, depresija, pilvo skausmai, pykinimas, vėmimas, vidurių užkietėjimas, širdies aritmija, inkstų sutrikimai (troškulys, dažnas šlapinimasis, inkstų akmenų formavimasis).
Kalcio trūkumas maiste retai sukelia sutrikimus – dažniau tai atsitinka dėl įvairių ligų. Kalcio absorbciją žarnyne slopina didelis fosfatų ar oksalatų kiekis, o vitamino D3 perteklius gali sutrikdyti balansą.
Hipokalcemiją (sumažėjęs Ca kiekis) sukeliančios būklės:
Hipoparatirozė (mažai PTH dėl liaukų pažeidimų po operacijų arba magnio trūkumo);
Vitamino D3 stoka, sukelianti kaulų apykaitos sutrikimus;
Parathormono sekrecijos sumažėjimas dėl paratiroidinių liaukų funkcijos defektų;
Lėtinis inkstų nepakankamumas.
Hipokalcemijos simptomai: nervų sistemos pažeidimas, smegenų veiklos sutrikimai, katarakta, širdies ir kraujagyslių sutrikimai (matomi elektrokardiogramoje).
Hipokalcemijos diagnostikai būtina analizuoti kitus laboratorinius tyrimus, tokius kaip albuminas, magnio kiekis, PTH ir fosforo koncentracija. Pvz., magnio trūkumas gali sukelti hipokalcemiją, nes Mg yra būtinas PTH sintezei.
Jonizuoto kalcio (Ca++) tyrimai rekomenduojami esant bendrojo kalcio pokyčiams. Taip pat reikia atsižvelgti į kraujo pH, nes mažėjant pH, jonizuoto kalcio kiekis didėja, o didėjant pH – mažėja. Šis tyrimas ypač vertingas pacientams su sutrikusia baltymų apykaita.