Lytiškai plintančių infekcijų (LPI)

NESISLĖPK NUO ATSAKYMO, lytinę sveikatą galima išsitirti iš šlapimo ar urogenitalinių nuograndų tepinėlio ėminių. Didžioji dalis lytiškai plintančių infekcijų (LPI) yra besimptomės, o pavėluotas gydymas gali sukelti rimtų sveikatos problemų - tapti uždegimo, nevaisingumo ar persileidimo priežastimi.  

Šiandien plačiausiai taikomas molekulinės diagnostikos PGR (polimerazės grandininės reakcijos) tyrimo metodas leidžia greitai ir tiksliai nustatyti infekciją pačioje jos pradžioje, praėjus vos kelioms dienoms nuo užsikrėtimo. 

Metodo esmė – viruso ar bakterijos DNR fragmentas pagausinamas kelis milijonus kartų, kad taptų aptinkamas tyrimo metodo aptikimo ribose. Kompiuterinių programų pagalba tyrimo rezultatas vizualizuojamas, interpretuojamas laboratorijos personalo ir gali būti saugomas neribotą laiką. PGR yra kokybinis tyrimo metodas, kurio atsakymas pateikiamas “RASTA”  arba “NERASTA”  tiriamo patogeno DNR. PGR tyrimas nurodo tik ar tiriamajame ėminyje patogeno DNR atpikta, bet negali įvertinti ar patogenas gyvybingas ir ar sukelia infekciją - šiuos aspektus turėtų įverttinti gydytojas remdamasis paciento anamneze. Kontrolinį tyrimą rekomenduojama atlikti praėjus 4–5 savaitėms po gydymo. 

Daugelis LPI sukeliančių mikroorganizmų sukelia labai silpną organizmo imuninį atsaką, todėl serologiniai antikūnų nustatymo metodai iš kraujo yra mažai informatyvūs. Taip pat didžioji dalis LPI sukeliančių mikroorganizmų neauga įprastose mikrobiologinėse terpėse. Mūsų laboratorijoje PGR metodu nustatoma 17 lytiniu/ galimai lytiniu keliu plintančių bakterijų ir virusų. 

Dažniausiai pasitaikantys simptomai užsikrėtus LPI: 

• baltos spalvos žuvies kvapo išskyros; 

• skausmas, perštėjimas, deginimas; 

• perštėjimas, skausmas šlapinantis; 

• dispareunija (skausmas lytinių santykių metu); 

• opos, iškilimai ar bėrimai ant makšties, varpos, sėklidžių, išangės, sėdmenų, šlaunų, burnos arba aplink ją; 

• kraujavimas iš varpos ar makšties; 

• skausmingos ar patinusios sėklidės; 

• niežulys makštyje arba aplink ją; 

• netikėtos mėnesinės arba kraujavimas po seksualinės veiklos; 

• taip pat gali būti nespecifiniai, čia neįvardinti simptomai. 

Galimos komplikacijos: 

• pilvo, gimdos dugno uždegiminė liga; 

• nevaisingumas; 

• padidėjusi persileidimo rizika; 

• didesnė rizika užsikrėsti ŽIV, hepatitais ir kitomis lytiškai plintančiomis ligomis; 

• ligos perdavimas naujagimiui gimdymo metu. 

Kodėl svarbu tirtis? 

• ankstyva diagnostika leidžia išvengti nemalonių simptomų; 

• neuždelsta infekcija lengviau išgydoma; 

• užkertamas kelias komplikacijų išsivystymui; 

• nustatyta ir pilnai išgydyta infekcija neplinta. 

Pasiruošimas prieš tyrimą: 

• rekomenduojama neturėti vaginalinių lytinių santykių 24 val., 

• neatlikti tyrimo jei jums menstruacijos; 

• nenaudoti vietinių medikamentų, lubrikanto ir kitų medžiagų; 

• nenaudoti intensyvaus poveikio lytinės zonos prausiklių. 

Jei jums yra nustatyta infekcija, kurią gydėte anksčiau – rekomenduojama atlikti pakartotiną tyrimą praėjus ne mažiau kaip dvejoms savaitėms po paskirto gydymo. 

Chlamydia trachomatis 

Tai obligatinė viduląstelinė bakterija, kuri savo gyvybinei veiklai naudoja šeimininko ląstelės energiją. Lietuvoje šios bakterijos paplitimas siekia 3–5 %. C. trachomatis pažeidžia cilindrinio epitelio ląsteles, kurios randamos gimdos kaklelyje, šlaplėje, tiesiosiojoje žarnoje ir akių gleivinėje. Infekcijos metu šios ląstelės yra suardomos, o susiformavusios sąaugos gali lemti nevaisingumą, negimdinį nėštumą ar sutrikusį sėklos nutekėjimą.  

Pirminės infekcijos simptomai priklauso nuo lyties: moterims dažniausiai pasireiškia gimdos kaklelio uždegimu, o vyrams – šlaplės uždegimu. Reikšminga dalis užsikrėtusiųjų lieka asimptominiai – apie 50–80 % moterų ir 30–50 % vyrų nejaučia jokių simptomų. Negydoma infekcija gali komplikuotis: moterims išsivysto mažojo dubens organų uždegimas, o vyrams – sėklidės prielipo arba prostatos lėtinis uždegimas. 

Be dažniausiai pasitaikančių simptomų, C.trachomatis infekcija gali pažeisti ir kitus organus.  Infekcijai pasiekus akis, išsivysto konjunktyvitas, o patekus į sąnarių skystį – sąnarių uždegimas (Reiterio sindromas). Infekcija taip pat gali sukelti perihepatitą – Fitz-Hugh-Curtis sindromą, kuriam būdingos būdingos sąaugos prie kepenų kapsulės, primenančios „smuiko stygas“. Gimdymo metu užsikrėtusi motina gali perduoti infekciją naujagimiui, kuriam gali išsivystyti konjunktyvitas arba pneumonija. 

Efektyvus diagnostikos ir gydymo taikymas yra būtinas siekiant užkirsti kelią komplikacijoms ir infekcijos plitimui. 

Chlamydia trachomatis LGV (Lymphogranuloma venerum) 

 Chlamydia trachomatis L1–L3 serotipai, pasižymintys tropizmu limfoidiniam audiniui, yra Lymphogranuloma venereum (LGV) sukėlėjai. Iki 2003 m. LGV buvo laikoma liga, būdinga tik besivystančių šiltų kraštų regionams. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais infekcijos atvejų vis dažniau nustatoma Europoje ir Šiaurės Amerikoje, ypač tarp homoseksualių vyrų. 

 Svarbu atskirti LGV nuo urogenitalinių ir akių gleivinių chlamidiozės, kurią sukelia C. trachomatis D–K serotipai. LGV gali pasireikšti lokaliai arba progresuoti į sistemines formas, kurios yra panašios į sifilio eigą, apimančią pirmąją ir antrąją stadijas. Po inkubacinio periodo, kuris trunka 3–12 dienų, infekcijos vietoje gali atsirasti limfmazgių padidėjimas, erozijos, pūslelės ar opos. Šie pažeidimai dažnai kliniškai primena Herpes simplex viruso infekcijos ar sifilio sukeltus darinius, todėl diferencinė diagnostika yra būtina. Europoje registruotų LGV atvejų metu dominuojantis simptomas yra lėtinis proktitas, pasireiškiantis pūslelių, opų ir uždegiminių pakitimų formavimusi. Vis dėlto dalis atvejų gali būti besimptomiai, kai užsikrėtusieji tampa infekcijos nešiotojais ir platintojais. 

LGV diagnozė yra patvirtinama tik molekuliniais metodais, dažniausiai taikant polimerazės grandininę reakciją (PGR), kuri leidžia tiksliai identifikuoti patogeną. Savalaikis LGV nustatymas ir gydymas yra būtinas, siekiant užkirsti kelią infekcijos plitimui ir komplikacijoms. 

Mikoplazmos 

Mikoplazmos – tai smulkiausios žinomos bakterijos, priskiriamos Mollicutes klasei (lot. mollis – minkštas, cutis – oda). Šios bakterijos neturi ląstelės sienelės, todėl jų struktūra yra itin plastiška. Specifinė ląstelės membrana leidžia mikoplazmoms efektyviai prisitvirtinti prie šeimininko ląstelių, tokių kaip gleivinės epitelis ar spermatozoidai, ir išvengti šeimininko imuninės sistemos gynybinių mechanizmų. Mikoplazmos pasižymi specifiniu, dar iki galo neištirtu judėjimo mechanizmu, kuris, kaip manoma, padeda joms prisitaikyti prie šeimininko aplinkos. Nors šios bakterijos dažniausiai aptinkamos kaip gleivinių patogenai, jos nepasižymi tiesioginiu epitelio ląstelių suardymu, skirtingai nei, pavyzdžiui, Chlamydia trachomatis. Iki šiol identifikuota apie 17 mikoplazmų rūšių, tačiau dažniausiai žmogaus organizme aptinkamos Ureaplasma parvum, Ureaplasma urealiticum, Mycoplasma hominis ir Mycoplasma genitalium. 

Mikoplazmos dažnai pasireiškia kaip koinfekcija ir aptinkamos pacientams, sergantiems lytiniu keliu plintančiomis infekcijomis, tokiomis kaip gonorėja ar trichomonozė. Manoma, kad šios infekcijos sukuria palankią aplinką mikoplazmų kolonizacijai. Nepaisant to, jos gali būti randamos ir besimptomiuose asmenyse, o šių bakterijų klinikinė reikšmė kai kuriais atvejais lieka diskusijų objektu. Mikoplazmų gydymas yra sudėtingas, nes jos neturi ląstelės sienelės ir yra nejautrios antibiotikams, veikiantiems sienelės sintezę, tokiems kaip beta-laktaminiai preparatai. Gydymui dažniausiai taikomi vaistai, veikiantys bakterijų baltymų sintezę, tokie kaip makrolidai, tetraciklinai ar fluorochinolonai. Tačiau dėl atsparumo antibiotikams didėjimo tinkamos gydymo schemos parinkimas tampa vis sudėtingesnis. 

Mycoplasma hominis 

Mycoplasma hominis patogeniškumas yra panašus į Ureaplasma genties bakterijų. Šis mikroorganizmas savo gyvybinėms funkcijoms palaikyti skaido aplinkoje esančią amino rūgštį argininą, kurios skilimo metu susidaro amoniakas, šarminantis mikroaplinką. Dėl šios savybės M. hominis gali prisidėti prie gleivinių pokyčių. Mycoplasma hominis dažnai aptinkama bakterinės vaginozės (BV) atvejais, tačiau iki šiol neaišku, ar ji yra tiesioginis šios būklės sukėlėjas, ar tik dauginasi esant palankioms sąlygoms, kai pasikeičia mikrofloros balansas. Taip pat šis mikroorganizmas siejamas su pielonefritu (inkstų struktūrų uždegimu) ir pogimdyviniu endometritu (gimdos gleivinės uždegimu). Manoma, kad bakterija skatina uždegiminius procesus, suaktyvindama citokinų ir įvairių antikūnų gamybą. Mycoplasma hominis ir Ureaplasma spp. priskiriamos oportunistinių infekcijų grupei. Šios bakterijos gali pasunkinti lėtinių infekcinių ligų eigą ir dar labiau susilpninti šeimininko imuninę sistemą, ypač esant imunodeficito būklėms. Nors jų patogeniškumas yra ribotas ir dažnai priklauso nuo aplinkybių, jos gali sukelti reikšmingų komplikacijų pacientams, turintiems rizikos veiksnių. 

Mycoplasma genitalium 

Tai viena iš mažiausių žinomų bakterijų ir laikoma agresyviausia iš visų mikoplazmų rūšių. Jos patogeninis poveikis yra panašus į Chlamydia trachomatis, tačiau skiriasi tam tikrais klinikiniais aspektais. Moterims M. genitalium gali sukelti mažojo dubens uždegimines ligas, gimdos kaklelio uždegimą (cervicitą) ir šlaplės uždegimą (uretritą). Vyrams ji siejama su šlaplės uždegimu (uretritu) ir prostatos uždegimu (prostatitu). Pastebėta, kad vyrams simptomai dažnai būna ryškesni nei, tarkim, C. trachomatis infekcijos atvejais. Ši bakterija dažniausiai lemia lėtines infekcijas, tačiau ūminės fazės metu gali pasireikšti tokie simptomai kaip pūlingos ar gausios išskyros iš lytinių takų, niežėjimas, deginimas ir perštėjimas išorinių lytinių organų srityje. Kartais gali būti padidėję kirkšnies limfmazgiai, tačiau tai nėra dažnas simptomas. M. genitalium yra atspari kai kuriems antibiotikams įprastai naudojamiems kitų lytiniu keliu plintančių infekcijų gydymui, kas apsunkina tinkamos terapijos pasirinkimą. Patogenas geba sukelti ilgalaikes komplikacijas, tokias kaip nevaisingumas ar lėtiniai dubens skausmai. 

Ureaplasma spp., Ureaplasma urealyticum, Ureaplasma parvum 

Ureaplazmos išsiskiria iš kitų mikoplazmų savo ureaziniu aktyvumu. Šios bakterijos energijai gauti ir gyvybinėms funkcijoms palaikyti gamina fermentą ureazę, kuris skaido šlapalą (urea) aplinkoje. Šio proceso metu išsiskiria amoniakas, kuris ne tik šarmina mikroaplinką, bet ir toksiškai veikia gleivinių ląsteles. Tokia aplinka tampa palanki kitiems mikroorganizmams, mėgstantiems šarminę terpę, todėl ureaplazmos dažnai aptinkamos kaip koinfekcijos kartu su kitomis bakterijomis. Bakterinės vaginozės (BV) atvejais ureaplazmos randamos iki 92 % atvejų. Moterims jos dažniau aptinkamos sergant gimdos kaklelio ar mažojo dubens organų uždegimais. Šios bakterijos taip pat gali sukelti uretrinį sindromą, kuris pasireiškia dažnu ir skausmingu šlapinimusi, tačiau bakteriologinis šlapimo pasėlis paprastai būna neigiamas. Vyrams ureaplazmos dažnai aptinkamos sergant šlaplės ar prostatos uždegimais ir gali pabloginti spermos kokybę. Be to, jos siejamos su sąnarių uždegimais ir magnio-amonio fosfatinių akmenų susidarymu šlapimo pūslėje, kurie dažniau formuojasi šarminėje terpėje. 

Iki 1998 m. ureaplazmos buvo laikomos viena rūšimi (U. urealyticum), tačiau vėliau jos buvo suskirstytos į dvi atskiras rūšis – U. urealyticum ir U. parvum. U. parvum yra labiausiai paplitusi rūšis (aptinkama apie 30 % žmonių), tačiau ji pasižymi mažesniu patogeniškumu nei U. urealyticum. U. parvum dažniausiai laikoma sąlyginai patogenine bakterija, o jos aptikimas turėtų būti vertinamas atsižvelgiant į klinikinius simptomus. U. urealyticum yra itin svarbu diagnozuoti moterims, planuojančioms nėštumą. Ši bakterija gali patekti į vaisiaus vandenis ir padidinti chorionamnionito, priešlaikinio gimdymo, ankstyvo vaisiaus vandenų nutekėjimo ir mažo gimimo svorio riziką. Ureaplazmos, ypač esant kitoms infekcijoms, gali apsunkinti lėtinių uždegiminių ligų eigą, todėl jų aptikimas ir gydymas yra reikšmingas tiek diagnostikai, tiek gydymo strategijų planavimui. 

Neisseria gonorrhoeae 

Neisseria gonorrhoeae, dar vadinama gonokoku, yra patogeniška bakterija sukelianti ligą gonorėją. Ši bakterija pasižymi itin agresyviomis savybėmis – ji turi daugybę specializuotų baltymų, leidžiančių prisitaikyti prie įvairių aplinkos sąlygų bei išvengti šeimininko imuninės sistemos atakų. Gonokokai yra nejudrūs, dažniausiai aptinkami išsidėstę poromis (diplokokai), o jų paviršiuje esantys plaukelio formos išaugos padeda bakterijoms prisitvirtinti prie šeimininko epitelio ląstelių. 

Gonorėja gali būti lokalizuota ar išplitusi. Šiai bakterijai palankiausia dauginimosi terpė yra gleivinės, išklotos cilindriniu ar tarpiniu epiteliu, pavyzdžiui, šlaplės, gimdos kaklelio, kiaušintakių ar tiesiosios žarnos srityse. Po trumpo inkubacinio periodo (paprastai 3–5 dienos) vyrams pasireiškia ūmus šlaplės uždegimas, lydimas gausių pūlingų išskyrų. Negydoma infekcija gali komplikuotis prostatitu ar epididimitu (sėklidės prielipo uždegimu). Moterims gonorėja dažniausiai pasireiškia gimdos kaklelio uždegimu, kuris gali būti besimptomis arba lydimas išskyrų. Negydyta infekcija gali išplisti į aukštesnius lytinius organus, sukelti mažojo dubens uždegimines ligas, taip pat pažeisti šlaplę ir tiesiąją žarną. Sergantis asmuo yra itin užkrečiamas, todėl dažnai perduoda infekciją savo lytiniam partneriui. Nėščiosioms N. gonorrhoeae infekcija yra ypač pavojinga. Gimdymo metu bakterija gali būti perduota naujagimiui, sukeldama rimtas komplikacijas, tokias kaip naujagimių oftalmija (akių uždegimas), sepsis ar meningitas. Savalaikė diagnostika ir gydymas, įskaitant tinkamai parinktus antibiotikus, yra būtini siekiant užkirsti kelią gonorėjos komplikacijoms ir jos plitimui. Gonokokų atsparumo antibiotikams didėjimas kelia visuotinį rūpestį, todėl nuolatinis infekcijos valdymas ir stebėsena yra kritiškai svarbūs. 

Gardnerella vaginalis 

Gardnerella vaginalis yra maža, nejudri fakultatyvinė anaerobinė bakterija, dažniausiai aptinkama makšties mikrofloroje. Ši bakterija paprastai būna makšties mikrobiotos dalis, tačiau esant mikrofloros disbalansui, gali dominuoti ir prisidėti prie bakterinės vaginozės (BV) išsivystymo. G. vaginalis geba prisitaikyti prie aplinkos sąlygų, o jos kolonizacija dažnai siejama su pH pokyčiais makštyje – padidėjęs pH sudaro sąlygas daugintis kitoms oportunistinėms bakterijoms, kurios kartu su G. vaginalis dalyvauja uždegiminių procesų patogenezėje. 

Moterims G. vaginalis kartu su kitais mikroorganizmais gali sukelti bakterinę vaginozę – būklę, kuri pasireiškia balkšvai pilkšvomis išskyromis, pasižyminčiomis nemaloniu „žuvies“ kvapu. Šis kvapas atsiranda dėl aminų, išsiskiriančių bakterijų metabolizmo metu, ir gali sustiprėti po lytinių santykių. Kartais G. vaginalis siejama su išorinių lytinių organų ir makšties uždegimu (vulvovaginitu), tačiau tai pasitaiko rečiau. Vyrai gali būti besimptomiai G. vaginalis nešiotojai, tačiau kai kuriais atvejais gali pasireikšti neryškūs simptomai, tokie kaip diskomfortas ar dirginimas šlapimo takuose. Nors G. vaginalis buvimas dažnai siejamas su seksualine veikla, tiesioginis plitimas lytiniu keliu nėra galutinai patvirtintas. Bakterijos pernaša greičiausiai susijusi su mikrofloros pokyčiais ir kitais aplinkos veiksniais. Efektyvus bakterinės vaginozės gydymas apima tinkamai parinktus antibiotikus, pavyzdžiui, metronidazolį ar klindamiciną, tačiau svarbu taip pat užtikrinti makšties mikrofloros atkūrimą ir palaikymą, siekiant išvengti atkryčio. 

Trichomonas vaginalis 

Trichomonas vaginalis yra vienaląstis pirmuonis, kuris parazituoja apatiniuose lytiniuose takuose ir dauginasi tik šeimininko organizme. T. vaginalis yra itin jautrus aplinkos poveikiui ir praktiškai neišgyvena už žmogaus kūno ribų, todėl jo perdavimas vyksta tik per lytinius santykius. Inkubacinis periodas svyruoja nuo 5 iki 15 dienų. Trichomonozė gali pasireikšti ūmine, lėtine arba latentine (užslėpta) forma. Moterims infekcija dažnai sukelia makšties uždegimą (vaginitą), pasireiškiantį gausiomis, putotomis gelsvai žalsvomis išskyromis, turinčiomis stiprų nemalonų kvapą. Kiti galimi simptomai yra niežulys, deginimas ar diskomfortas lytinių organų srityje. Tuo tarpu 70–80 % užsikrėtusių vyrų infekcija būna besimptomė, tačiau jie gali būti infekcijos nešiotojai ir perduoti ją savo lytiniams partneriams. Tyrimai rodo, kad T. vaginalis infekcija padidina ŽIV perdavimo riziką lytinių santykių metu dėl gleivinės barjero pažeidimų ir uždegiminių procesų. Trichomonozės diagnostikai naudojami mikroskopiniai tyrimai, pasėlio kultūros metodai ir molekuliniai diagnostikos testai. Gydymui dažniausiai skiriamas metronidazolis arba tinidazolis, kurie yra veiksmingi tiek ūminei, tiek lėtinei infekcijai gydyti. Profilaktikai rekomenduojama naudoti barjerines apsaugos priemones ir tinkamai gydyti abu lytinius partnerius. 

Candida albicans 

Candida albicans yra į mieles panašus grybelis, dažnai aptinkamas žmogaus organizme kaip normali mikrofloros dalis. Nors žinoma apie 150 Candida rūšių, C. albicans sudaro 80–90 % visų kandidozės atvejų. Šis grybelis gali kolonizuoti odą, gleivines ir virškinamąjį traktą, tačiau tik tam tikromis sąlygomis gali tapti patogeniškas, sukelti sistemines infekcijas ir net sepsį, ypač pacientams su nuslopinta imunine sistema. Dažnai infekcija ilgą laiką būna besimptomė. Veiksniai, skatinantys Candida albicans dauginimąsi ir patogeniškumą, apima lytinio partnerio infekciją, nusilpusį imunitetą, ilgalaikį gydymą antibiotikais, cukrinį diabetą, sintetinių apatinių drabužių dėvėjimą ir kitus gleivinių barjerą silpninančius veiksnius. Grybeliui palankiausia terpė yra glikogenu turtingos makšties epitelio ląstelės. Moterims C. albicans dažniausiai sukelia vulvovaginitą – išorinių lytinių organų ir makšties uždegimą, pasireiškiantį varškės pavidalo išskyromis, intensyviu niežuliu, deginimu ir paraudimu. Vyrams C. albicans infekcija gali pasireikšti apyvarpės ir varpos uždegimu (balanopostitu), kuriam būdingos raudonos dėmės ant varpos, varškės pavidalo išskyros, niežulys ir dirginimas. Nėščioms moterims dėl hormoninių pokyčių, padidėjusio gliukozės kiekio ir natūraliai susilpnėjusio imuniteto C. albicans infekcija nustatoma dažniau. Diagnozė dažniausiai nustatoma remiantis klinikiniais požymiais ir laboratoriniais tyrimais. Gydymui taikomi vietiniai arba sisteminiai priešgrybeliniaivaistai, tokie kaip klotrimazolis, flukonazolis ar kiti azolo grupės preparatai. Siekiant sumažinti atkryčio riziką, rekomenduojama koreguoti predisponuojančius veiksnius ir palaikyti optimalią higieną. 

Herpes Simplex virusas (HSV 1/2) 

Herpes simplex virusas (HSV) skirstomas į du tipus: HSV-1 ir HSV-2. Išoriškai šių tipų atskirti neįmanoma, tačiau jie skiriasi pagal pirminį pažeidimų lokalizavimą. HSV-1 dažniausiai sukelia infekcijas virš juosmens (pavyzdžiui, burnos, veido srityse), o HSV-2 dažniausiai pažeidžia sritis žemiau juosmens (lytinių organų herpesas). Virusas plinta per tiesioginį kontaktą su užkrėsta oda, gleivine arba skysčiais, esančiais pūslelėse. Europos ir JAV populiacijoje HSV-2 paplitimas siekia 13–37 %. Pirminė HSV infekcija paprastai būna skausminga ir greitai progresuoja. Iš pradžių atsiranda odos deginimas, niežėjimas ir paraudimas, o per 1–2 dienas šiuos simptomus pakeičia skysčio pripildytos pūslelės. Patekęs į organizmą, herpes virusas išlieka latentinis, lokalizuotas nugarinių šaknų ganglijuose arba trišakio nervo mazge. Nusilpus imuninei sistemai ar susidarius kitoms palankioms sąlygoms (peršalimas, ultravioletinių spindulių perteklius, hormoniniai pokyčiai, stresas ar depresinės būklės), virusas reaktyvuojasi. Jis migruoja per sensorinius nervus ir sukelia pažeidimus tose vietose, kurias jie įnervuoja. Kartotinės infekcijos dažniausiai būna lengvesnės nei pirminė ir jų intensyvumas priklauso nuo žmogaus imuninės būklės. 

Tam tikrais atvejais HSV gali pažeisti centrinę nervų sistemą. Reaktyvuotas virusas gali sukelti meningitą (minkštųjų galvos ar nugaros smegenų dangalų uždegimą) arba encefalitą (galvos smegenų uždegimą). HSV-1 yra viena dažniausių virusinio encefalito priežasčių. Herpes simplex virusas kelia didelę grėsmę nėščiosioms. Nors HSV retai praeina per placentą ir tiesiogiai pažeidžia vaisių, gimdymo metu užsikrėtęs naujagimis gali patirti rimtų komplikacijų. Infekcija gali paveikti naujagimio odą, gleivines, akis ar vidaus organus. Jei centrinė nervų sistema pažeidžiama encefalito ar meningito forma, naujagimių mirtingumas išlieka gana aukštas, nepaisant gydymo. Savalaikė diagnostika ir gydymas antivirusiniais preparatais, tokiais kaip acikloviras, yra esminiai siekiant suvaldyti HSV infekciją ir sumažinti jos komplikacijų riziką. Gimdymo metu aktyvi lytinių organų herpes infekcija dažnai yra indikacija cezario pjūviui, siekiant apsaugoti naujagimį nuo užkrėtimo. 

Haemophilus ducreyi 

Haemophilus ducreyi yra bakterija, priklausanti Haemophilus genčiai, sukelianti venerinę ligą, vadinamą minkštuoju šankeriu (ulcus molle). Infekcija perduodama tik lytiniu keliu ir dažniausiai paplitusi besivystančiose, šilto klimato šalyse. Vis dėlto dėl migracijos ir tarptautinio judėjimo atvejų pasitaiko ir Europoje. Pagrindinis minkštojo šankerio požymis – paraudimas ir skausmingos pūslelės atsiradimas infekcijos vietoje, kuri vėliau virsta minkšta kraujuojančia opa. Dažnai gali atsirasti kelios opelės, kurios susilieja į vieną didesnį pažeidimą. Papildomai dažnai stebimas artimiausių limfmazgių uždegimas (limfadenitas), kuris gali progresuoti į abscesus. Diagnozuoti minkštąjį šankerį ir atskirti jį nuo kitų lytiškai plintančių infekcijų galima tik identifikavus jo sukėlėją. H. ducreyi galima nustatyti auginant mikroorganizmą specialiose kultūrinėse terpėse, tačiau dažniau naudojamas molekulinis PGR metodas, kuris leidžia greitai ir tiksliai identifikuoti bakterijos DNR. PGR metodas yra pranašesnis, nes vienu metu iš to paties mėginio (žaizdos sekreto) galima nustatyti ir kitus mikroorganizmus, sukeliančius panašius simptomus, tokius kaip Treponema pallidum (sifilis), Chlamydia trachomatis (L1–L3 serotipai, sukeliančius limfogranulomą venerą), arba Herpes simplex virusus (HSV-1 ir HSV-2).Šis diagnostikos tikslumas yra ypač svarbus didelės rizikos grupių asmenims, nes jie dažnai yra infekuoti keliais lytiškai plintančiais patogenais vienu metu. Laiku nustatyta diagnozė leidžia efektyviai pradėti tinkamą gydymą ir užkirsti kelią komplikacijoms bei infekcijos plitimui. Gydymui paprastai naudojami makrolidų arba cefalosporinų grupės antibiotikai. 

Atopobium vaginae – bakterinės vaginozės žymuo 

Polimorfiška (gali būti įv. formų) anaerobinė bakterija, išskirta tik 1999 m., pasirodė esanti specifiškiausias bakterinės vaginozės (BV) žymuo. Dažnai randama kartu su Gardnerella vaginallis besikartojančios BV makšties išskyrose, tačiau retai nustatoma esant normaliai makšties florai Kaip gyvybinės veiklos produktą A.vaginae išskiria įv. organines rūgštis, kurios ir duoda nemalonų kvapą (pvz., sviesto r.). Daugelis A.vaginae atmainų atsparios metronidazoliui. 

Vyrams A.vaginae sukelia balanopostitą (varpos galvutės ir ją dengiančios apyvarpės uždegimą). Kadangi A.vaginae neturi specifinių morfologinių požymių ir sunkiai auga kultūrinėse terpėse, ji gali būti nustatoma tik molekuliniais metodais. 

Atopobium vaginae – bakterinės vaginozės žymuo 

Atopobium vaginae – polimorfiška anaerobinė bakterija, kuri tapo vienu svarbiausių bakterinės vaginozės (BV) žymenų. Ji dažnai aptinkama kartu su Gardnerella vaginalis pasikartojančiose BV atvejuose, tačiau retais atvejais gali būti randama sveikoje makšties floros sudėtyje. A. vaginae išskiria įvairias organines rūgštis (pvz., sviesto kvapo rūgštį), kurios yra atsakingos už nemalonų kvapą. Kai kurios A. vaginae atmainos pasižymi atsparumu metronidazoliui. Vyrams A. vaginae gali sukelti balanopostitą – uždegimą, pažeidžiantį varpos galvutę ir apyvarpę. Kadangi A. vaginae neturi specifinių morfologinių požymių ir sudėtingai auga kultūrinėse terpėse, ji paprastai nustatoma tik molekuliniais metodais. Anaerobinių bakterijų atsiradimas makštyje sutrikdo natūralios makšties mikrofloros pusiausvyrą, kas lemia bakterinės vaginozės vystymąsi. Ši infekcija sukelia ne tik nemalonų diskomfortą, bet ir gali paveikti organizmo apsaugą: bakterijos išskiria fermentus, kurie pažeidžia gimdos kaklelio kanalo gleives, slopina leukocitų funkcijas, taip padidindamos kitų patogenų invazijos galimybę. Tai gali padidinti komplikacijų riziką nėštumo metu, gimdymo laikotarpiu ar po chirurginių intervencijų. Todėl tikslus diagnostinis tyrimas yra itin svarbus, ypač moterims, esančioms padidintos rizikos grupėse, kaip planuojančioms nėštumą ar besiruošiančioms operacijai. 

 Treponema pallidum 

Treponema pallidum – plona, spiralės formos spirocheta, kuri sukelia ligą sifilį. Bakterija turi sudėtingą baltyminę struktūrą, endotoksiną ir išorinį polisacharidinį sluoksnį, kuris apsaugo ją nuo fagocitozės ir antikūnų poveikio. Pagrindinis sifilio plitimo būdas – kontaktinis lytinis kelias, tačiau Treponema pallidum taip pat gali pereiti per placentą ir užkrėsti vaisių. Sifilis pasižymi lėtine eiga su remisijomis ir paūmėjimais. Inkubacinis laikotarpis paprastai trunka apie 21 dieną. Liga skirstoma į tris pagrindines stadijas: 

• Pradinis sifilis – infekcijos vietoje atsiranda neskausminga, tvirtu dugnu žaizda (kietasis šankeris), kuri, negydoma, praeina per 4–6 savaites. 

• Antrinis sifilis – po 5–6 savaičių infekcija išplinta į visus organus, pasireiškia bėrimais ant kūno. Ši stadija trunka nuo 1 iki 6 mėnesių. 

• Latentinis sifilis – šioje stadijoje infekcija būna besimptomė. Ankstyvas latentinis sifilis paprastai trunka iki metų, o vėlyvas latentinis sifilis gali pasireikšti po metų ar dar vėliau. Šiuo laikotarpiu infekcija nebėra užkrečiama, tačiau organizme atsiranda gerybiniai infiltratai ir opos. 

Sifilis 2–5 kartus padidina riziką užsikrėsti kitomis lytiškai plintančiomis infekcijomis (LPI). Nėščiosios, sergančios sifiliu, gali užkrėsti vaisių, kas gali sukelti persileidimą, priešlaikinį gimdymą, negyvagimystę arba specifinius infekcijos požymius kūdikiui, kurie gali pasireikšti vėliau po gimimo.