Sunkiųjų metalų tyrimai

Žmogaus organizmas yra sudėtinga ir kompleksinė sistema, kuriai, nors ir labai mažais kiekiais, reikalingi tam tikri sunkieji metalai. Nepakankamas jų kiekis gali sukelti įvairias ligas ar sindromus, tačiau per didelė sunkiųjų metalų koncentracija gali lemti ūmų arba lėtinį toksinį poveikį. 

Kai kurie sunkieji metalai, tokie kaip kobaltas, chromas, varis, magnis, geležis, molibdenas, manganas, selenas, nikelis ir cinkas, yra būtini palaikant įvairias fiziologines ir biochemines organizmo funkcijas. Nepaisant to, dauguma sunkiųjų metalų pasižymi kancerogeniniu, mutageniniu, teratogeniniu ir neurotoksiniu poveikiu. Šie metalai nėra lengvai pašalinami iš organizmo, o kaupiantis ląstelėse ir audiniuose, jie jungiasi su baltymais bei nukleorūgštimis, taip naikindami šias makromolekules ir sutrikdydami jų funkcijas.

Ši kaupimosi savybė ypač pavojinga suaugusiems, vyresnio amžiaus žmonėms ir vaikams, kurie gali būti veikiami sunkiųjų metalų per nesaugius produktus, tokius kaip žaislai. 

Sunkiųjų metalų poveikis sveikatai 

Sunkiųjų metalų poveikis priklauso nuo metalo rūšies, ekspozicijos pobūdžio bei organizmo reakcijos. Lėtinis apsinuodijimas dažnai pasireiškia simptomais, tokiais kaip galvos skausmas, silpnumas, nuovargis, raumenų ar sąnarių skausmai, vidurių užkietėjimas, rankų drebėjimas ir koordinacijos sutrikimai. Ūmus apsinuodijimas gali lemti apatiją, pykinimą, sąmonės netekimą ir kitus rimtus simptomus, pavyzdžiui, incidentų gamyklose metu. Pastebėjus šiuos požymius, svarbu kuo greičiau identifikuoti nuodingą metalą bei jo šaltinį ir pradėti gydymą.