Nėščiųjų infekcijos


Įvairios infekcijos nėštumo metu kelia pavojų tiek mamai, tiek jos vaisiui. Kodėl svarbu atlikti infekcijų tyrimus nėščiosioms ir į kokius tyrimus reikėtų atkreipti dėmesį?

 

Toxoplasma gondii IgG ir IgM 

Pagrindiniai toksoplazmozės infekcijos šaltiniai yra užteršta toksoplazmų oocistomis aplinka ir infekuota toksoplazmų cistomis žalia ar nepakankamai termiškai apdorota mėsa. 

Dažniausiai infekcija pasireiškia švelnia forma, nejaučiant jokių ryškesnių simptomų. Taksoplazmozė itin pavojinga nėščiosioms - serganti motina parazitą gali perduoti per placentą vaisiui, neturinčiam imuniteto. Didžiausias infekcijos pavojus vaisiui yra nėštumo pradžioje – galimas savaiminis persileidimas, o gimusiam kūdikiui - smegenų vandenė, aklumas bei kurtumas. Norint nustatyti, ar naujagimis užsikrėtė toksoplazmoze, svarbu atlikti IgM antikūnų tyrimą, nes ūmi toksoplazmozė rodo, kad vaisius taip pat buvo infekuotas. Siekiant nustatyti, kaip seniai įvyko užsikrėtimas T. gondii, rekomenduojama atlikti IgG avidiškumo tyrimą, kurio metu nustatomas jungties tarp T.gondii antigeno ir IgG antikūno stiprumas. 

 

Raudonukės viruso IgG 

Raudonukė - infekcinė virusinė liga, pasireiškianti odos bėrimu, padidėjusiais pakaušio bei kaklo limfmazgiais. Raudonukės viruso IgG tyrimas atliekamas imuniteto prieš raudonukę įvertinimui arba aktyvios ligos diagnozavimui. Susirgus raudonuke nėštumo metu, virusas infekuoja vaisių, o tai lemia didelę apsigimimų tikimybę: smegenų pažeidimus, širdies defektus, aklumą bei kurtumą. Raudonukės infekcija pirmosiomis 20 nėštumo savaičių gali padidinti persileidimo riziką.  

 

CMV IgG ir IgM 

Citomegaloviruso infekcija nėščioms moterims yra itin pavojinga, nes gali sukelti įvairių komplikacijų vaisiui, ypač jei užsikrėtimas įvyksta pirmosiomis nėštumo savaitėmis. 

Naujagimių CMV infekcija pasireiškia per kelias dienas nuo gimimo. Citomegaloviruso infekcijai būdingas kūno pageltimas, kepenų ir blužnies padidėjimas, bėrimas bei centrinės nervų sistemos pažeidimai.  

 

Jei CMV tyrimo rezultatas yra IgG+/IgM-, reiškia, kad citomegalovirusas yra latentinėje, neaktyvioje būsenoje, motina turi imunitetą, kurį perduos vaisiui. 

Jei CMV antikūnų testo rezultatas yra IgG-/IgM+, galima įtarti pirminę infekciją, arba yra nespecifinė IgM reakcija. Jei po dviejų savaičių pakartojus tyrimą rezultatas yra IgG+/IgM+, didelė tikimybė, kad tai yra pirminė CMV infekcija, kuri gali būti perduota vaisiui. 

Jei CMV testo rezultatas yra IgG-/IgM-, galima teigti, kad nėščioji nebuvo užsikrėtusi citomegalovirusu arba infekcija yra latentinėje fazėje ir CMV IgG lygis yra toks žemas, kad neviršija aukščiausios normos ribos. 

 


Chlamydia trachomatis 

Chlamydia trachomatis infekcija – lytiniu keliu plintanti liga, dažnai diagnozuojama nėštumo metu. Chlamydia trachomatis infekcija daugeliu atvejų yra besimptomė, tačiau gali sukelti įvairių komplikacijų, tokių kaip priešlaikinis gimdymas ar vaisiaus dangalų ankstyvasis plyšimas.  Literatūros duomenimis 30-50 % naujagimių, kurių motinos turi aktyvią, negydytą C. trachomatis infekciją, išsivysto konjugtyvitas (akies junginės uždegimas), o 5-10 % atvejų gali išsivystyti aspiracinė pneumonija. Plaučių uždegimas dažniausiai pasireiškia kūdikiams nuo 6 savaičių iki 6 mėnesių amžiaus.  

 

B grupės beta hemolizinis streptokokas 

Infekcija pasireiškia sepsiu, pneumonija ar meningitu. Nėščiosioms šie streptokokai gali sukelti jokiais simptomais nepasireiškiančią bakteriuriją arba cistitus, kurie vėliau gali sukelti inkstų uždegimus. 

 

 
Vėjaraupių viruso IgG 

Vėjaraupiai (Varicella) – ūminė virusinė infekcija, pasireiškianti karščiavimu bei gleivinių bėrimu. Vėjaraupių sukėlėjas yra Varicella zoster virusas (VZV), dar vadinamas Human herpes virus 3. Vienas dažniausių motinos klinikinių komplikuotos vėjaraupių ligos požymių nėštumo metu yra vėjaraupių pneumonija, kuri gali greitai progresuoti iki hipoksijos ar kvėpavimo nepakankamumo. Jei motina užsikrečia vėjaraupių infekcija ankstyvuoju nėštumo laikotarpiu (nuo 8 iki 20 sav.), vaisiui gresia įgimto vėjaraupių sindromo išsivystymo rizika. Šiam sindromui būdingi odos, akių struktūriniai pažeidimai bei galūnių hipoplazija. Nėštumo metu motinos sergamumas vėjaraupiais taip pat yra susijęs su vėlesniu pūslelinės išsivystymu kūdikystėje. 

Vėjaraupių viruso IgG tyrimas atliekamas imuniteto prieš vėjaraupius įvertinimui arba aktyvios ligos diagnozavimui. Antikūnų padidėjimas kraujyje rodo anksčiau buvusią infekciją arba įgytą imunitetą po skiepo.  

 

Ureaplasma urealyiticum/Ureaplasma parvum 

Ureaplasma urealyticum ir Ureaplasma parvum – tai bakterijos, kurios gali būti aptinkamos sveiko žmogaus urogenitalinėje sistemoje, ir nors dažnai jos yra besimptomės, nėštumo metu gali sukelti įvairių komplikacijų tiek motinai, tiek vaisiui. 

Nustatyta, kad U. urealyticum ir U. parvum infekcijų perdavimo dažnis nėštumo metu vaisiui svyruoja nuo 18% iki 88%. Nėštumo metu infekcija gali sukelti priešlaikinį gimdymą: užsikrėtimo atveju skatinama citokinų ir prostaglandinų gamyba sukelia priešlaikinį vaisiaus vandenų plyšimą.  

 

HBsAg 

Virusinis hepatitas B – hepatito B viruso sukeltas ūminis arba lėtinis kepenų uždegimas. HBV perdavimo iš motinos vaikui rizika iš HBsAg (+) motinų jų kūdikiams, nenaudojant aktyviosios ir pasyviosios imunizacijos, siekia 90%. Perdavimas gali įvykti gimdoje, gimdymo metu arba po gimimo.  Jei ūminis HBV yra simptominis, dėl geltos ir intoksikacijos gali prasidėti priešlaikinis gimdymas. Antroje nėštumo pusėje HBV gali komplikuotis: pasireiškia ūminis kepenų nepakankamumas, didelė kepenų nekrozė. 

 

Žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV 1/2 ir 0 tipo antikūnai) 

ŽIV yra retrovirusas, pažeidžiantis T limfocitus ir sukeliantis imuninės sistemos nepakankamumą. Perinatalinis ŽIV perdavimas iš motinos vaisiui priklauso nuo daugelio veiksnių. ŽIV užsikrėtusi nėščioji  infekciją gali perduoti vaikui: 1) nėštumo metu (vaisiui esant gimdoje, prieš gimdymą); 2) gimdant 3) žindant kūdikį. Nustatyta, kad ŽIV perdavimo rizika iš motinos vaikui yra 25–30 proc. nemaitinant krūtimi ir 40 proc. žindant naujagimį. Didesnė ŽIV perdavimo rizika vaisiui yra kai moteris užsikrėtė ŽIV nėštumo metu. 

Žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) tyrimu nustatomi specifiniai antikūnai motinos kraujo serume ir plazmoje.  

 

RPR (kiekybinis tyrimas sifilio diagnostikai) ir  TPHA (tyrimas sifilio diagnostikai) 

 
Sifilis - lytiniu keliu plintanti bakterinė infekcija, kurią sukelia bakterija Treponema pallidum. Nėščiosios, sergančios ankstyvuoju sifiliu ir negydomos, 70–100 % pagimdo sifiliu užkrėstą naujagimį. Sifiliu serganti nėščioji vaisių užkrečia per placentą nuo 12 nėštumo savaitės. Užkrėstas sifiliu naujagimis būna hipotrofiškas, gali turėti kvėpavimo sutrikimų, smegenų edemą, ascitą, padidėjusią blužnį. Naujagimiui įgimto sifilio požymiai atsiranda per pirmuosius 4–5 mėnesius – tai karščiavimas, makopapulinis bėrimas (dažnai ant delnų ir padų), limfadenopatija, gydymui atsparus enteritas, laringitas, hemolizinė anemija ir kt.  

RPR – pirminis tyrimas, kurį reikėtų atlikti įtarus sifilį ar tikrinantis profilaktiškai. RPR (angl. Rapid plasma reagin) tyrimo metu, kraujyje ieškoma specifinių antigenų, kurie pradeda gamintis žmogui užsikrėtus sifiliu.   

TPHA – tyrimas, naudojamas patikslinti diagnozę po to, kai RPR tyrimo metu gaunamas teigiamas rezultatas. TPHA (angl. Treponema pallidum hemagglutination assay ) tyrimas yra specifiškesnis ir aptinka antikūnus, kurie susiformavo organizme po infekcijos.  

Centrai, teikiantys paslaugą