– Pagrindiniu įrankiu diagnozuojant koronavirusą laikomas PGR testas. O kokie radiologiniai diagnostiniai tyrimai naudojami, kuomet siekiama patvirtinti koronavirusinės infekcijos diagnozę?
– Pagrindinis tyrimas, neabejotinai, yra rentgeninis, t.y., krūtinės ląstos rentgenograma. Jas, beje, turėtų daryti ir visos karščiavimo klinikos. Antro pasirinkimo tyrimas – krūtinės ląstos kompiuterinės tomografijos tyrimas (KT). Ne visada rentgenogramos informatyvios, nes ligos pradžioje virusinė infiltracija į plaučius būna nedidelio tankio, “matinio stiklo”, tad įprasto rentgeno tyrimu ji nelabai gerai vizualizuojasi, jei nėra stipriai išreikšta. KT (arba KT angiografija) gali padėti išdiferencijuoti ir infekcinę infiltraciją nuo plaučių arterijų tromboembolijos (dėl koronavirusinės infekcijos sutrinka krešėjimas, D-dimerai būna labai dideli, plaučiuose tai pasireiškia smulkiausių kraujagyslių tromboze, bet išdiferencijuoti nuo stambesnių arterijų embolinės kilmės tromboembolijos kitaip neįmanoma). Kai kuriose šalyse, pvz., Italijoje, plačiai taikomas ir plaučių ultragarsinis tyrimas (UG, arba kitaip – echoskopija). Lietuvoje taip pat yra šį tyrimą propaguojančių entuziastų, tačiau aš esu linkusi kritiškai vertinti šio tyrimo pasirinkimą atliekant plaučių radiologinę diagnostiką.
– Kokius esminius pokyčius, kuriuos galima fiksuoti radiologiniais diagnostiniais tyrimais, organizme sukelia koronavirusas?
– Pagrindiniai pakitimai, be jokios abejonės, stebimi plaučiuose: būdinga daugmaž simetriškai abiejuose plaučiuose, daugiau periferinėse, apatinėse dalyse išsidėstę matinio stiklo infiltratai, kurie vėliau linkę “konsoliduotis”, o vėlyvose stadijose pereiti į fibrozę. Tačiau būna ir tokių atvejų, kai stebim ir labai netolygiai išsidėsčiusius, asimetrinius infiltratus, dažnai rentgeno tyrimu prastai vizualizuojamus būtent dėl to „matinio stiklo“, tuo tarpu KT tyrimo vaizdas būna daug ryškesnis. Jei koronavirusas komplikuojasi, tada galima stebėti ir plaučių edemos, ūminio respiracinio distresinio sindromo (ŪRDS) požymius. Kitų organų pažeidimas yra antrinis, nespecifinis (jei būtų taip galima sakyti, kad pakitimai plaučiuose yra specifiniai), o nulemtas šoko sunkiais atvejais.
– Atliekant KT tyrimą koronaviruso sukelti pokyčiai, kaip jau ir minėjote, matomi kaip „matinis stiklas“ (angl. „ground glass“). Kokios dar ligos sukelia panašius pokyčius plaučiuose ir su kuriomis lengvai būtų galima supainioti COVID-19?
– Taip, ankstyvose stadijose tas „matinis stiklas“ („ground glass“) yra dominuojantis COVID-19 pneumonijos požymis. Kaip ir minėjau, dažniau simetriškas, dažniau periferinėse, apatinėse dalyse. Vėliau matinis stiklas konsoliduojasi, o vėlyvose stadijose pereina į fibrozę. Tačiau tai nėra labai specifiniai, išimtinai tik šiai ligai būdingi požymiai. Tokią „matinio stiklo“ infiltraciją gali sukelti ir kiti virusai, taip pat bakterijos, o dažnai „matinis stiklas“ matomas ir neinfekcinių ligų atvejais. Taigi, šioje vietoje ypač svarbu derinti epidemiologinę anamnezę, kitus tyrimus. Dažnai prisideda antrinė bakterinė infekcija, o tai vėlgi keičia radiologiniuose tyrimuose matomą vaizdą. Kitu atveju, jei komplikuojasi plaučių edema, prisideda ŪRDS – vaizdas vėlgi būna visai kitoks.
– Spaudoje jau esama informacijos, kad COVID-19 pažeidžia ne tik plaučius, bet ir širdies audinį bei smegenis. Gal yra jau atlikta ir radiologinių šių sričių tyrimų pacientams su COVID19 ir matyti, kokie tai pokyčiai?
– Iš tikrųjų, kai organizme vyksta vadinamoji „citokinų audra“, pažeidžiami visi organai. Tyrimų dėl atskirų organų (širdies, smegenų) dar nėra daryta, nes tokie pacientai, kuriems jau pažeisti širdis ir/ar smegenys, dažniausiai būna labai sunkios būklės, net šoke. Tokia būna didžioji autoimuninė reakcija. Tiesiog svarbu žinoti, kad poliorganinis (kelių organų) nepakankamumas yra nespecifinis, sukeltas ne tiek paties viruso, kiek organizmo atsako į jį, tai yra, didelio citokinų išsiskyrimo. Ūmioje būklėje šių organų tyrimai, galima sakyti, net ir neturi prasmės, todėl manau, kad ateityje bus atliekama daug studijų ir tyrimų dėl COVID-19 liekamųjų pakitimų. Lengvais šios infekcijos atvejais kitų organų pažeidimo nebūna.
– Ar COVID-19 infekcijos patvirtinimui kitose pasaulio šalyse yra atliekami radiologiniai diagnostiniai tyrimai ar visgi pagrindine ligą patvirtinančia priemone išlieka PGR testas bei pacientui pasireiškiantys simptomai?
– PGR testas ir yra pagrindinis tyrimas, po kurio rezultatų atsakoma į klausimą – serga pacientas ar ne. Tačiau svarbu žinoti, kad net ir šio tyrimo jautrumas tik apie 70 proc. Be to, ir prie PGR tyrimo dar reikia derinti epidemiologinę anamnezę, kitų laboratorinių tyrimų duomenis. Dažnai matome, kad vieną kartą pacientui PGR testas neigiamas, po to – teigiamas, o po to vėl neigiamas. Taip yra todėl, kad tyrimo jautrumas labai priklauso nuo mėginio paėmimo kokybės. Radiologiniai tyrimai koronavirusinės infekcijos diagnsotikoje yra tik kaip pagalbiniai. Serologiniai tyrimai taip pat yra nevienodo jautrumo ir specifiškumo. ELISA tyrimas – jautresnis, greitieji (ekspress) serologiniai testai išvis neaiškios diagnostinės vertės. Dar yra greitieji antigenų testai, bet jie dažnu atveju būna riboto prieinamumo.